Metodistų istorija prasidėjo XVIII amžiuje, kai Džonas Veslis, Anglikonų bažnyčios kunigas ir jo brolis Čarlzas, giesmių kūrėjas ir kunigas, buvo jaunų vyrų grupės nariai, kurie Oksfordo universitete kasdien susirinkdavo melstis ir studijuoti Bibliją. Jie buvo tokie metodiški savo gyvenimo būdu, kad buvo pravardžiuojami metodistais. Po kelerių metų Džonas susidūrė su Dievo meilės tikrove galingu ir gyvenimą keičiančiu būdu, kuris paskatino jį dalytis šia meile su tais, kuriems labiausiai reikėjo ją pažinti.

Per Džono pamokslavimą ir jo paruoštus pasauliečius pamokslininkus daugelis pradėjo sekti Jėzumi ir tapo mažų grupelių dalimi, kurios susirinkdavo kartu studijuoti Bibliją, melstis ir rūpintis vargšais. Šis evangelinis judėjimas buvo pavadintas "Metodistais". Džonas su pamokslininkais keliavo po Didžiąją Britaniją, Airiją ir Ameriką. Metodizmas sparčiai plito visame pasaulyje. Metodistų judėjimas į Bažnyčią susiformavo po Džono Veslio mirties.

Metodistai pasaulyje

Kuo pasižymėjo metodistų judėjimas?

Evangelinis metodistų judėjimas pasižymėjo keliais svarbiais elementais. Pirmiausia, jie skelbė Dievo Žodį, Evangeliją, kad Jėzus Kristus atpirko mūsų nuodėmes ir kvietė atsiversti. Taip pat, jie akcentavo Viešpaties garbinimą giesmėmis, kas metodistams buvo labai svarbu. Itin pabrėžė vidinį Šventosios Dvasios liudijimą, asmeninį tikėjimo patyrimą ir bendravimą su Dievu. Šlovinimas ir sakramentai metodizmui buvo svarbūs nuo pat pradžių. Veslis vertino anglikonų liturginį garbinimą, tačiau metodistų susirinkimuose jis taip pat skatino mažiau formalias pamaldas. Krikšto ir Šventosios Komunijos sakramentai buvo priimami kaip priemonės, kuriomis Dievo malonė perduodama ją gaunančiajam. Metodistai taip pat pabrėžė Biblijos skaitymą, maldą ir pasninką. Skyrė ypatingą dėmesį asmeniniam ir bendruomeniniam šventumui bei teikė socialinę pagalbą vargšams per gailestingumo tarnavimus.

Metodistai Lietuvoje

1893 metais krikščionių grupė Kaune, Šančiuose pradėjo susitikinėti maldai, giedojimui ir Biblijos studijoms, neturėdami carinės valdžios leidimo.

Vieno susitikimo metu perskaitė laikraštyje „Evangelistas“ (leistas Brėmene) išspausdintą Metodistų bažnyčios tikėjimo išpažinimą ir tarė vienas kitam: „Juk tai mes ir mūsų išpažinimas“. 1900 metais susisiekė su minėto laikraščio leidykla ir prašė jiems Metodistų kunigą Kaunan atsiųsti. Jų prašymas buvo išgirstas ir tais pačiais metais iš Karaliaučiaus atvyko kunigas Heinrichas Ramkė. Jo tikslas buvo kauniečius aplankyti ir susipažinti. Pirmame susitikime jie savo tikybos pamatus apsvarstė ir apie atsivertimą kalbėjo. Kunigas Ramkė jų išklausęs atsakė: „Juk jūs jau esate metodistai, nors to lig šiol nežinojote.“ Padrąsinti šių kunigo žodžių, jie 1900 m. įsteigė Kauno metodistų bažnyčią.

1905 metais užmezgė formalius ryšius su Vokietijos metodistais ir priėmė savo pirmąjį kunigą Georgą Durdį iš Karaliaučiaus. 1911 m. Kaune buvo pastatytas ir pašventintas pirmasis bažnyčios pastatas, ir tai buvo pirmasis pastatas, kurį Baltijos šalyse pastatė metodistai dar carinės Rusijos gniaužtuose. Paskirtas kunigas Georgas Durdis turėjo prisiimti bažnyčios statymo reikalus kartu su visa bendruomene. Pagal pateiktus Frydricho Durcholco duktės Emos Roberts liudijimus, statybos nebuvo lengvos, bet „įvyko stebuklas. Caras patvirtino bažnyčios statybą, išsiplėtusią beveik iki valdiškos nuosavybės sklypo ribos. Ant dokumento buvo net caro Nikalojaus II parašas. Dar kartą apsireiškė Dievo buvimas“.

Vėliau bendruomenės įsikūrė Kybartuose (1909 m.), Būtingėje (1920 m.), kuri vėliau tapo Šiaulių bažnyčios filija, Pilviškiuose (1921 m.), Tauragėje (1923 m.), Biržuose (1923 m.), Šiauliuose (1924 m.), Vilniuje (1925 m.), Marijampolės filija (1937 m.), Klaipėdoje. Vilniuje nuo 1927 m. veikė metodistų kunigų seminarija.

Iki 1941 m. Metodistų bažnyčia leido periodinį leidinį, pradžioje pavadinimu “Krikščionystės sargas”, o vėliau keitėsi į "Krikščionybės gynėjas". Taip pat leido literatūrą apie tikėjimą, buvo įsteigę blaivybės draugiją, veikusią visos šalies mastu, vykdė švietimo, muzikinius (kai kuriuose parapijose veikė pučiamųjų orkestrai, veikė jaunimo doros ugdymo organizacija) bei gailestingumo tarnavimus.

„Krikščionystės sargas“ ir "Krikščionybės gynėjas" buvo leidžiami kiekvieną mėnesį dvasinėmis ir teologinėmis temomis. Laikraščio viršuje pateikta bažnyčios pradininko, anglikonų kunigo, Džono Veslio citata: „Pasaulis mano darbo laukas, sielų gelbėjimas – mano pareiga“.

Sovietų okupacija po Antrojo Pasaulinio karo Metodistų bažnyčią užgniaužė. Metodistų bažnyčios kunigai ir bendruomenių nariai buvo persekiojami, konfiskuojami bažnyčių pastatai. 1941 m. dėl repatriacijos į Vokietiją, Lietuvą paliko daugelis kunigų bei vokiečių kilmės parapijiečių, o 1944 m. įsigaliojus sovietų valdžiai, užsidarė ir likusios metodistų bendruomenės ir tik nedidelė lietuviškai kalbančių tikinčiųjų grupelė nesitraukė iš Lietuvos.

Metodistų bažnyčia Lietuvoje savo veiklą atnaujino 1995 m.

“Pajutau, kad tikrai pasitikiu Kristumi, vien Kristumi, dėl išgelbėjimo, ir man buvo suteiktas užtikrinimas, kad Jis prisiėmė mano nuodėmes, netgi mano, ir išgelbėjo mane iš nuodėmės ir mirties įstatymo.”

- Džonas Veslis, 1738 m.